APIE Austėją
“Tavo galva turi būti švari ir mintys turi būti švarios, kad galėtų gimti naujos mintys ir galėtum būti kūrybingas.“
Austėja Landsbergienė
Kaip sėkmingai įsteigti verslą ir rasti pirmuosius klientus? Kaip pritraukti verslo investicijas? Kokios išlaidos pasiteisino labiausiai? Konkurencija, mamystė, bei kas skatina judėti į priekį ir nesustoti?
Apie tai kalbamės su Austėja Landsbergiene – 4 vaikų mama, socialinių mokslų daktare, edukologe, kontekstinio ugdymo principų autore, konsultante švietimo klausimais, tarptautinių mokyklų tarybos švietimo vertintoja, didžiausio ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo Baltijos šalyse „Vaikystės sodas“, Karalienės Mortos mokyklos bei „Six Senses“ International Preschool steigėja.
(23:46) Apie labiausiai pasiteisinusią investiciją.
(26:51) Apie mažiausiai pasiteisinusią investiciją.
(55:19) Geriausias gautas patarimas.
Kokia investicija labiausiai pasiteisino?
Šiaip tikrai labiausiai verta investicija yra į žmones. Dėl to mes po dviejų metų įsteigėme mokytojo akademiją savo organizacijos viduje, dėl to, kad aš įsivertinau, jog pedagogai neateina tokie, kokių aš norėčiau. Be to, kadangi aš turėjau kitokią idėją, ne darželio, o laboratorijos idėją, tai bet kuriuo atveju turi turėti kitokius žmones ir kitaip juos apmokyti. Ir tas pačias idėjas, aš sėmiausi jų iš Montessori. Ji lygiai taip pat, tik daugiau nei prieš 100 metų, kai jau imdavo mokytojus sau dirbti, labai juos apmokydavo kaip dirbti toje sistemoje. Ne apskritai kaip dirbti mokytoju, bet kaip dirbti jo sistemoje. Esmė yra ta, jog pasiruoši žmogų savo sistemai, kad dirbtų kaip tau reikia. Mano yra ta kontekstinio ugdymo sistema, kuriai aš visus principus ir eigas esu susidėliojusi, dėl to labai norėjosi, kad atėję mokytojai būtų ne šiaip mokytojai, o kurie dirbtų pagal kontekstinio udgymo programą ir vadovautųsi ta sistema.
Tai atsirado mokytojų akademija, su kuria yra naujokų mokymai, nuolatinis profesinis augimas ir stebėjimas, kad jis vyktų. Mes turime pašaukimo darbo grupę. Tai yra mūsų mokytojai, kurie ilgiau dirba arba kurie turi labai didelį susidomėjimą kontekstiniu ugdymu. Jie kas ketvirtį eina į kiekvieną klasę, reflektuoja su ten dirbančiu mokytoju ir t.t. Visa tai yra papildomos investicijos, nes kiekvieną ateinantį žmogų mes ir finansiškai motyvuojame. Kai viskas susideda, tai tikrai yra pati didžiausia investicija, nes labai daug laiko, o laikas yra brangiausias dalykas ką mes turime.
Investicija, kuri mažiau pasiteisino?
Šiaip turbūt labai reikia pagalvoti ar to nori, ar to reikia. Aš pati sau esu atsakiusi, kad buvo nemažai tokių investicijų, kur atrodė labai norim, labai bus gerai, bet nepasiteisino. Tikrai nepasiteisino ir norėčiau sakyti, kad tai ne klaidos, o pamokos. Išmoksti pamokas ir labai išmoksti reflektuoti. Ar to tikrai reikia ar tu tik to nori, nes bus faina?
Visų pirma, žmonės nelabai mėgsta pokytį. Mėgsta komforto zoną ir nelabai mėgsta pokytį. Tai kartais tau atrodo, žiūrėkit kaip čia bus faina, kaip čia mes darysim. Tu nuperki visus sodelius ir po to randi juos sandėliuke. Ir pagalvoji, nedidelė investicija ir vėliau pamatai sandėliuke, tai supranti, kad tūkstančiai eurų buvo veltui išleisti. Tada supratom, kad ir priemonės turi būti įvedamos, turi būti paaiškinama ką darom, kodėl darom, bet ir tuo atveju nevisi tai naudos. Tai vat būtent su inovacijom ir pokyčiais reikia labai turėti tą pokyčių valdymo sistemą ir tam, kad ji taptų testine, o ne tiesiog vienkartine injekcija. Man visada labai patinka kažką daryti į gylį, man labai nepatinka paviršius.
Jei galėtumėt atsukti laiką atgal, kokį patarimą sau duotumėt?
Galbūt norėčiau būti anksčiau išmokusi neimti taip į širdį dalykų. Tikrai, man atrodo, jog tai suvalgė daugiausiai mano sveikatos ir tai buvo neverta. Tai buvo iš tiesų neverta, nes kažkaip labai norisi patikti, labai norisi sutarti, na tikrai labai norisi. Ir kažkaip tai ateina su patirtimi ir su amžiumi, nes aš nežinau ar jaunesnė “aš” manęs paklausyčiau. Nes vėl gi, ką rodo daugybės kartų gyvenimas, kad mes nesimokom iš kitų žmonių klaidų, mes mokomės tik iš savo klaidų. Tai vadinasi, jei vyresnė “aš” ateičiau pas jaunesnę “aš”, ta jaunesnė “aš” turbūt neklausytų. Tą labai norėčiau, kad vis dėlto kas nors išgirstų, jog reikia stengtis, visų pirma, dėl savęs ir dėl tų, kuriems tu rūpi ir kurie tau iš tiesų svarbūs. Kai mokiausi Stanforde, vienas profesorius labai gražiai pasakė. Sako klausykite patarimų tik tų, kuriuos gerbiate, nes jei žmogaus negerbiate tai turite išmokti nekreipti dėmesio į tai, ką jie sako.
